Artėjant naujiems metams mane supantys žmonės kaip kokie kalėdiniai varpeliai ima kas dusliau, kas garsiau skalambyti apie jų laukiančius pokyčius, naujus tikslus, svajones, iš žiemos miego netikėtai nubudusį ryžtą, ir, žinoma, laimę.
Naujaisiais metais veik visi mano pažįstami pasiryžę pagaliau tapti laimingi. Ir aš, įkvėpta šventinių nuotaikų bei kalėdinių giesmių, kaip kilniaširdis Artūras pasisodinu prie apskritojo stalo dvylika mėnesių ir jausmingai kiekvienam iš jų rėžiu po kalbą: sausį pradėsiu lankyti sporto klubą (dailės terapijos būrelį, muzikos pamokas), vasarį mylėsiu ir būsiu mylima (geidžiama, trokštama), kovą pakeisiu darbą (universitetą, gyvenamą vietą, partnerį), balandį pirksiu (parduosiu) automobilį (siurblį, namą, kūrinį) ir galų gale, turbūt gruodį, jau būsiu laiminga.
Dažniausiai jau pirmą naujų metų mėnesį mano ryžtas tapti laiminga pradeda sproginėti kaip šampano burbuliukai, bandantys iššokti pro naujametinės taurės kraštą. Rodos, ta burbuliukų psichozė išgąsdina ir mano dvylika riterių, mėnesiais užvadintų, kurie akyse virsta į dvylika brolių, juodvarniais lakstančių. Paskui juos it kokia varna lakstau ir aš, nes o kaip gi aš galėsiu save vadinti laiminga, jei savo tikslų sąraše nesudėsiu visų varnelių.
Mes esame linkę vis nustumti, išbaidyti tą laimės paukštę užversdami ją nesibaigiančiais „to-do“ sąrašais. Vis sakome, kad būsime laimingi tada, kai apsiginsime bakalaurinį, nusipirksime naują mašiną, susirasime naują meilę, pakeisime darbą, nukeliausime į savo svajonių šalį. Ir grįžtame namo su diplomais, papilnėjusiomis banko sąskaitomis, naujais vizų antspaudais pase, ir naujais užmojais, kuriuos įveikę jau tikrai būsime laimingi. Mums besidžiaugiant šiais pasiekimais mūsų laimė tame „to-do“ sąraše stumiasi vis tolyn ir tolyn, už dar vieno penktadienio, dar vieno mėnesio, dar vienos pakeltos algos ar nuleistos kainos trokštamam daiktui. Galiausiai net patys nepastebime, kaip sudaiktinam ir laimę, it galėtume ją atsiimti kaip kokį bonusą už tai, kad visus metus buvome geri.
Sykį apie tai kalbėjau su savo bičiuliu. Man iškilmingai pristatant savo metų tikslus, kuriuos vainikuoja blizgučiais padabinta laimė, jis krapštė panages ir vos matomai šypsojosi. Man baigus, prabilo:
– Žinai, – nenuleisdamas žvilgsnio nuo panagių, – aš mirsiu tik tada, kai jausiuosi laimingas. Anksčiau aš nemirsiu.
Ambicingas jo pareiškimas, anuomet pagalvojau. Juk mes nesirenkame savo išėjimo dienos. O jei jis nespės padaryti visko, kad būtų laimingas, ir tiesiog gaus dievo pakvietimą? Taip ir neparagavęs to bonuso už taisyklingai sudėtas varneles? Man pasidarė kiek koktu dėl jo tokio lengvabūdiškumo ir net provokavimo aukštesnių jėgų... Bet tuomet jis pridūrė:
– Gražiausia yra tai, jog laimingas jaučiuosi visada, tai ir numirti galiu ramia širdimi kad ir dabar, – jau žiūrėdamas man tiesiai į akis ištarė.
Dabar. Bar bar – pasibeldė į mano sąmonę tas žodis. Laiminga būti dabar. Nelaukiant, kol kažkas mano gyvenime įvyks, neskaičiuojant prieš miegą likusių nepasiektų ambicijų, negraužiant savęs už ne iki galo padarytus darbus. Dabar yra tas laikas, kai turiu laimę ne tai kad kelti į sąrašo viršų (nes taip padarius tą patį sausio mėnesį atsiras svarbesnių reikalų, nei ji. Tarkim, dantų balinimas po kurio jau tikrai būsiu laiminga), o visai ją iš to sąrašo ištrinti. Juk kitaip aš niekuomet netapsiu laiminga, tik planuosiu tokia būti. Kaip kad kadais planavau nukeliauti toliau horizonto, bet man judant, jis judėjo drauge su manimi.
Laimei nėra vietos jokiuose sąrašuose, nepriklauso ji nuo metų laiko ar naujo žaislo. Laimė yra sprendimas, sąmoningas pasirinkimas, kuris gyvena kiekviename iš mūsų. Įsitikinau, kad mes, suaugusieji, linkę tai pamiršti. O štai vaikams tai, rodos, natūralus savaime suprantamas dalykas:
– Kuo nori būti užaugęs? – paklausė moteris.
– Laimingas.
– Nemanau, kad tu supratai klausimą, – šyptelėjusi bandė užvesti ant kelio vaiką pašnekovė.
– Aš nemanau, kad jūs supratote atsakymą, – nė kiek nepasimetęs atsakė jai vaikis.
Šiemet laimingų naujųjų metų niekam nelinkėsiu. Veikiau palinkėsiu pasimokyti iš vaikų. O juodvarniais laksto tegu tik dvylika brolių pasakose, sekamose mūsų mažiesiems mokytojams prieš miegą.
Julija DAVIDAVIČIŪTĖ
